Blonsky’iai kartą lankėsi Bronkso zoologijos sode. Čia jie pastebėjo, kaip dramblio patelė sukasi ratu. Šis vaizdas porai pasirodė labai keistas, tačiau zoologijos sodo darbuotojas paaiškino (beje, neteisingai), kad taip dramblio patelė ruošiasi gimdyti. Tuomet išradingų porai kilo įdomi idėja – ar išcentrinė jėga negalėtų padėti vaikams gimti lengviau.
1963 metais jie užpildė patento prašymą ir 1965 metais jis buvo patvirtintas. Pagalbos gimdyvėms mašina buvo didelis stalas, kuris turėjo būti statomas kambario centre (žinoma, ligoninėje). Paprastai tariant, gimdyvė būtų sukama taip, kad išcentrinė jėga padėtų vaikui tiesiog iššauti laukan. Kūdikį turėjo pagauti specialus tinklelis. Gydytojas-inžinierius turėjo prižiūrėti platformos sukimosi greitį, kad jis būtų pritaikytas konkrečiam atvejui.
Taip pat buvo galima reguliuoti ir gimdyvės platformos kampą, taip padidinant ar sumažinant išcentrinės jėgos poveikį. Blonsky’iai, kurie patys vaikų neturėjo, manė, kad šis prietaisas atsiras visuose gimdymo namuose, nes jis gali padėti visoms gimdyvėms. Išradėjai taip pat manė, kad šis įrenginys labiausiai padėtų toms moterims, kurios nėra fiziškai pasiruošusios gimdymui –neįgaliosioms, sergančioms ar tiesiog fiziškai silpnoms.
Tačiau niekas šia mašina nesusidomėjo. Ir nežinia dėl ko. Galbūt kūdikio gaudymo tinklelis atrodė per mažas? O galbūt kažkas suprato, kad išcentrinė jėga dar sumažins ir motinos galvai tenkančio kraujo kiekį? O gal motinos nenorėtų gimdyti pririštos prie viduramžių kankinimo aparatą primenančio daikto? O gal visiems gydytojams buvo aišku, kad išcentrinė jėga gimdymui nėra būtina ir, greičiausiai, net nepadėtų?
1999 metais Blonsky’iai po mirties už savo išradimą gavo Šnobelio premiją. Jų sukurtas aparatas laikomas vienu kvailiausių medicininių išradimų istorijoje.
